Белорусский фактор в формировании территории современного литовского государства: этнополитический, политический и геополитический аспекты (1915– 1923 гг.)

Gimžauskas Edmundas (Гимжаускас Едвардас)

Резюме (на русском языке)

       Рассуждая о территории литовского государства, вновь появившейся на карте Европы после Первой мировой войны, а конкретно – об ее контурах, по этому вопросу не услышим однозначного мнения знатоков. По отношению к территории на востоке можно говорить о двух вариантах контуров: тех, которые были оговорены в договоре 12 июля 1920 г. с Советской Россией, и тех, которые были предопределены войной с отрядами Л. Желиговского и их поддерживавшей Польшей осенью 1920 г.

     Совершенно очевидно, что литовское государство формировалось в сложных условиях и непосредственной того причиной были внешние силы. В литовской и зарубежной историографии, посвященной этому периоду, написано немало работ, рассматривающих роль внешних сил в формировании литовского государства и его территории.

     В них рассматривается влияние на становление Литвы как великих мировых держав, так и ближайших соседей: русских, немцев и поляков. Между тем, тема влияния белоруссов на процессы, происходившие в Литве в XX в., не была удостоена особого внимания. Более того, отмечается тенденция не считать белоруссов самостоятельным политическим фактором.

     Историк А. Каспаравичюс, опираясь на выводы своего исследования о том, что «действия белоруссов в то время скорее являлись составной частью политики соседних стран», предложил термин «субполитический фактор белоруссов». Однако был признан сам факт действий белоруссов на низшем и высшем политическом уровне.

     Историки Ч. Лауринавичюс, Р. Лопата и А. Каспаравичюс убедительно раскрыли существование влияния белорусского фактора на формирование литовского государства вообще. Их работы создают впечатление, что влияние белоруссов на формирование литовского государства в основном проявлялось именно c учетом аспекта государственной территории.

     Однако совершенно очевидно, что авторы или не ставили перед собой задачи выдвинуть белорусский фактор на первый план действий (Р. Лопата), или осветили отдельные эпизоды белорусского влияния (Ч. Лауринавичюс, А. Каспаравичюс). Между тем, сложенная воедино информация о белорусском факторе, почерпнутая из работ упомянутых авторов, позволяет уверенно утверждать, что белорусский фактор на определенном отрезке формирования литовского государства скорее был не случайным попутчиком, а верным спутником в долгом пути.

      Работы, в которых затрагивается проблема литовско–белорусских отношений, написали белорусские авторы А. Грицкевич (1969, 1994) и И. Ковкель (1974, 1994). Среди польских историков, исследовавших белорусскую тему и в ее контексте затронувших литовский аспект, следует упомянуть работы А. Деруги (1968), Ю. Туронека (1989), К. Гомолки (1994), О. Латышонека (1995), М. Войницкой (1999).

     С целью идентификации национального (одновременно и этнополитического) положения белоруссов в начальный период создания литовского государства, а также типологизации этого положения, были использованы обобщенные социологические концепции Э. Геллнера, М. Гроха и работы В. Носевича, посвященные этому аспекту.

       С целью детализации политических структур белоруссов были использованы публикации непосредственых участников и свидетелей событий, а именно: Я. Воронки (1919, 1920), М. Крауцова (1921), Ф. Турука (1921), А. Станкевича (1939) и ряд работ А. Луцкевича.

       Для освещения «большой политики», в контексте которой проявился и белорусский фактор, были использованы работы Г. Линде (1965), А. Деруги (1969), А. Скшипека (1972), М. Бингольд (1978), А. Рукши (1981, 1982), Э. Карра (1990), А. Стража (1993) и др. Отдельного упоминания заслуживает солидный двухтомник документов «Архивы Белорусской народной республики», изданный С. Шупой с историографическими комментариями (1998).

       Основной целью нашей монографии является исследование роли белоруссов в формировании территории литовского государства в контексте возможного влияния в определенных условиях внешних сил. Данная цель определила следующие задачи: осветить проблемы становления белоруссов в качестве политического субъекта; рассмотреть развитие и обстоятельства литовско–белорусских отношений. Вместе с тем дополнительной задачей было освещение политики великих держав в данном регионе.

       В работе исследуются литовско–белорусские политические отношения в 1915–1920 гг., иначе говоря, политическая динамика в определенное время и в очерченном регионе.

       Выдвинутые проблемы разделяются на три аспекта: этнополитический, политический и геополитический. Понятие «этнополитический аспект», присутствующее в названии работы, для нас в первую очередь означает отношения между формирующейся современой литовской нацией и белорусским аналогом.

     Следует обратить внимание на то, что взаимоотношения литовцев и белоруссов не ограничивались механическим воздействием, взаимовлияние сторон проявлялось с точки зрения возможной структуры этнополитической нации. Понятие «политический аспект» можно определить как дипломатические отношения между группировками, представляющими политическую мысль белоруссов, и создаваемыми политическими структурами литовского государства.

      Понятие «геополитический аспект» следует рассматривать как отношение между формирующимся литовским государством и государственными структурами, существовавшими на землях белорусского этноса. Геополитический аспект – это некая среда, создаваемая отношением великих держав, фон, на котором развертывется целый комплекс литовско–белорусских отношений.

      Работа не только обещает заполнить пробелы в исследованиях истории Литвы 10–20–х гг. XX в. интересными деталями, но и позволяет более обоснованно объяснить роль ближайших соседей – белоруссов в процессе формирования территории литовского государства, наряду с влиянием поляков, русских и немцев.

      Исследуя развитие литовско–белорусских политических отношений, в первую очередь следует рассмотреть проблему становления белорусской нации как политического субъекта.

     Этому вопросу посвящена первая часть работы. С точки зрения этнополитического, политического, особенно – геополитического, аспектов влияние белорусского фактора на формирование современного литовского государства в 1915–1920 гг., разделяется на три отдельных этапа. Первый этап охватывает период существования мощной Германии в 1915–1918 гг.

     Этот период рассматривается во второй части работы, в которой ставилась задача раскрыть влияние Германии на формирование литовского государства в годы Первой мировой войны и возможное место белоруссов в этом процессе.

     На втором этапе, охватывающем конец 1918 г. – осень 1920 г., после падения Германии установился своеобразный «плюрализм», для которого характерно отсутствие в регионе заметной доминирующей силы.

     В третьей части работы, посвященной анализу данного периода, основной проблемой является определение процесса формирования литовского государства после Первой мировой войны, когда образовался определенный вакуум сил (Германия проиграла войну, а Россия очутилась в условиях большевистской анархии), также выявление роли белоруссов в данном процессе.

     Главной характерной чертой второго этапа является возможность, предоставившаяся литовцам и белоруссам, довольно свободно формулировать и осуществлять свои политические цели. Начало третьего этапа обозначено заключением Рижского мирного договора, когда поляки и большевики поделили между собой роль главной силы в регионе.

     Поэтому в четвертой части работы основное внимание уделяется польско–советскому соглашению в Риге, по которому был осуществлен раздел сфер влияния в регионе, что оказало существенное воздействие на положение литовского государства, а также на дальнейшее развитие белорусской нации. В последнем разделе работы были расширены ее хронологические рамки: развитие литовско–белорусских отношений прослеживается до 1923 г., когда решением западных стран была узаконена восточная граница Литвы, принудительно установленная Польшей. На этом закончился этап совместной активной литовско–белорусской оппозиции по отношению к последствиям Рижского договора.

       В работе были сделаны следующие выводы:

       1.Формирование территории литовского государства обусловили территориальные проекты литовцев, исходящие из идеи существования этнографической нации, а также корреляция этих проектов с геополитическими целями в Литве немцев и русских. Белорусский фактор сыграл только вспомогательную роль: литовцы для реализации своих этнографических проектов стремились использовать белоруссов, отведя им роль политического и дипломатического инструмента, хотя в действительности в ходе формирования литовского государства влияние белоруссов носило политический, даже геополитический и этнополитический характер.

       2. Оберост, созданный в 1915 г. немецкой оккупационной администрацией, с некоторой оговоркой совпадал с так называемым максимальным вариантом территориальных проектов литовцев. Несмотря на то, что в то время в этноплитическом отношении литовцы представляли собой сформировавшуюся монокультурную–этноцентрическую нацию, в конце 1915 г. они были недостаточно сильны и вместе с белоруссами и другими народами признали плюралистическую мультикультурную модель литовского государства.

     Осуществление конфедеративных проектов в 1915–1916 гг. могло оказать определенное этнополитическое влияние на структуру литовской нации. Белоруссы, как менее развитая нация в составе конфедерации бывших земель Великого княжества Литовского, довольствовались субкультурным статусом. Когда немцы в 1917 г. изъявили согласие на создание этнографического литовского государства, литовцы во время переговоров с белоруссами предложили им статус национального меньшинства, с чем белоруссы не согласились. Однако поворот литовцев в сторону принципа этнографического государства, также демократические процессы в России, усилившиеся после февральской революции, поощряли идею единого белорусского государства (Белорусской народной республики), создаваемого на этнографической основе.

       3. В конце 1918 г. правительство А. Вольдемараса, приступившее к практическому созданию литовского государства, заключило договор с белоруссами, согласно которому белоруссы вновь могли надеяться на право субкультуры на территории Восточной Литвы (Виленская и Гродненская губернии).

      Однако конкретные обстоятельства обусловили создание предпосылок для формирования белорусской территориальной автономии на территории Гродненской губернии. Вместе с тем это свидетельствовало о территориальном и этнополитическом отмежевании белоруссов от литовцев. Это также может быть подтверждением того, что литовцы оказывали влияние на формирование этнополитической–этноцентрической белорусской нации. К сожалению, обстоятельства не благоприятствовали формированию белорусской государственности на этой основе.

       Во время переговоров с Советской Россией в 1920 г. литовцы предусматривали белорусскую территориальную автономию в так называемой Южной Литве как возможный Пьемонт для создания БНР. Договор 12 июля 1920 г. определил существование в Литве этнографической нации, белоруссам осталась единственная возможность статуса национального меньшинства. Согласно этому договору политический контроль Белоруссии переходил к Советской России.

       4. Так называемым «плебисцитным» договором 11 ноября 1920 г. Литва в сущности снова предусмотрела возможность создания белорусской территориальной автономии в Южной Литве (т.е. в Гродненской губернии).

      Однако данный проект создания белорусского Пьемонта не был осуществлен, так как подобной возможности воспротивилась Советская Россия.

     Литовцы вернулись к концепции договора 12 июля 1920 г., а политический контроль над белоруссами постепенно переняла Россия. Империалистический польско–советский договор о разделе территории бывшего ВКЛ и решение Конференции послов 1923 г., утвердившее факт раздела, практически нарушило естественную трансформацию ВКЛ и эволюцию литовцев и белоруссов в направлении создания национальных государств. Таким образом, белорусский фактор не сыграл решающей роли в формировании восточной границы Литвы.

Перевод с литовского Тамара Байрашаускайте

     1 A. Kasparavičius, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos 1923 m. slapto susitarimo projektas, Lietuvos istorijos metraštis, 1998, Vilnius, 1999, p. 217.
     2 Č. Laurinavičius, Dėl Lietuvos buržuazinės Laikinosios vyriausybės politikos Lietuvos teritorijos klausimu 1918–1919 m., Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija, 1986, Nr. 4(97), p. 57–69; idem, Lietuvos buržuazinės vyriausybės politika valstybės rytinės sienos klausimu, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija, 1989, Nr. 1(106), p. 115–127; idem, Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992; R. Lopata, Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais; Lietuvių atgimimo istorijos studijos (LAIS), Vilnius, 1996, t. 9: A. Kasparavičius, Gudų korta Kauno ir Maskvos diplomatiniame žaidime 1920–1925 metais, Lituanistica, 1997, Nr. 1, p. 3–27; idem, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos 1923 m. slapto susitarimo projektas, p. 217–230.
     3 K. Pakštas, Gudijos santykis su Lietuva, Lietuvos sienų raida: mokslo duomenys apie lietuvių tautą, jos valstybę ir sienas, sud. A. Liekis, Vilnius, 1997, kn. 2, p. 317–352.
     4 И. Ковкель, Польско-литовский конфликт и белорусские буржуазные националисты (октябрь 1920 – март 1923 г.), Вопросы истории. Межвузовский сборник, Минск, 1974, с. 158–164; А. Грицкевич, Провал антисоветских планов литовских и белорусcких буржуазных националистов в годы гражданской войны, Из истории советской Белоруссии, Минск, 1969, с. 96–107.
     5 І. Коўкель, Польска–літоўскі канфлікт і роля ў ім беларускіx палітычных партыяў i арганізацыяў (1920–1923 гг.), Беларусіка, кн. З. Нацыянальныя і рэгіянальныя культуры, іх узаемадзеянне, Мінск, 1994, с. 253–269; А. Грыцкевіч, Беларуска–літоўскія дачыненьні: 1918–1922 гг., Спадчына, 1994, № 5, с. 58–63.
     6 O. Łatyszonek, Rozmowy Józefa Piłsudskiego z Antonim Łuckiewiczem. Przyczynek do dziejów stosunków polsko-białoruskich, Europa Orientalis. Polska i jej wschodni sąsiedzi od średniowiecza po współczesność, Toruń, 1996, s. 447–453; idem, Białoruskie formacje wojskowe 1917–1923, Białystok, 1995.
     7 J. Turonek, Białoruś pod okupacją niemiecką, Warszawa–Wrocław, 1989.
     8 K. Gomółka, Białorusini w II Rzeczypospolitej, Zeszyty Naukowe Politechniki Gdańskiej, 1992, nr. 31; idem, Między Polską a Rosją. Białoruś w koncepcjach polskich ugrupowań politycznych 1918–1922, Warszawa, 1994.
     9 M. Wojnicka, Stosunek Polski do Białorusi w latach 1918–1920, Odrodzona Polska wśród sąsiadów 1918–1921, red. A. Koryn, Warszawa, 1999, s. 76–87.
     10 A. Deruga, Polityka wschodnia Polski wobec ziem Litwy, Białorusi i Ukrainy (1918–1919), Warszawa, 1969.
     11 Idem, Z dziejów sprawy białoruskiej w latach 1917–1918, Przegląd Historyczny, 1968, zesz. 4, s. 710–740.
     12 M. Bienhold, Die Enstehung des Litauischen Staates in den Jahren 1918–1919 im Spiegel Deutscher Akten, Bochum, 1978.
     13 G. Linde, Die deutsche Politik in Litauen im ersten Weltkrieg, Wiesbaden, 1965.
     14 A. Strazhas, Deutsche Ostpolitik im Ersten Weltkrieg: der Fall Ober Ost 1915–1917, München, 1993.
     15 J. Kumaniecki, Pokój polsko-radziecki 1921. Geneza, rokowania, traktat, komisje mieszane, Warszawa, 1985.
     16 A. Skrzypek, Związek Bałtycki, Warszawa, 1972.
     17 Э. Карр, История Советской России, Москва, 1990, кн. 1, т. 1–2.
     18 A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvių-lenkų santykiai ir kovų pradžia, Cleveland, 1981, t. 2; idem, Kovos su lenkais 1920–1923 m., 1982, t. 3.
     19 Нарысы гісторыі Беларусі, гл. редактор М. Касцюк, Мінск, ч. 1, 1994; ч. 2, 1995.
     20 И. Ковкель, Э. Ярмусик, Иcтopия Бeлapycии с древнейших времен до нашего времени, Mинcк, 1998.
     21 З. Шыбека, Гісторыя Беларусі у ХІХ–ХХ стагодзях, Голас Радзімы, 1994, № 36–52.
     22 Я. Запруднік, Беларусь на гістарычных скрыжаваннях, Мінск, 1996.
     23 Palyginimui pateiksime keletą pavyzdžių. „1918 m. birželyje buvo sudaryta „Penkių taryba“, arba, kaip ją dar vadino, „Seniūnų taryba“. Ji pavedė „Minsko baltarusių liaudies atstovybės“ lyderiui R. Skirmuntui suformuoti naują BLR vyriausybę. <...> Egzistavo ji mažiau kaip mėnesį. 1918 m. rugsėjį baltarusių eserai privertė ir R. Skirmuntą atsistatydinti. Buvo suformuota vyriausybė su I. Sereda priešakyje, kuri lapkritį taip pat atsistatydino“, И. Ковкель, Э. Ярмусик, op. cit., p. 332–333. „Pasinaudoję žymios BLR Rados narių socialistų dalies nebuvimu Minske, dešinieji sugebėjo nušalinti Penkių tarybą ir suformuoti naują BLR vyriausybę su Skirmuntu. Tokiu būdu atsirado dvi BLR vyriausybės. Tai sukėlė kairiųjų pasipiktinimą. Birželį plenariniame BLR Rados posėdyje buvo suformuota koalicinė vyriausybė su Sereda priešakyje, į kurią įėjo dešinieji ir kairieji“. A. Ciдaрэвiч, Беларуская нaрoднaя pэcпублiкa, Энцыклaпeдыя гicтopыi Беларусi, Miнcк, 1993, т. 1, c. 385.
     24 M. Кpaўцoў, Ўceбеларускi Зъeзд 1917 г., Вiльня, 1921; idem, Рaдa Беларускай Нapoднaй Рэcпyблiкi, Вiльня, 1921.
     25 Я. Вapoнкo, Беларускi pyх aд 1917 дa 1920 гoдy. Кapoткi aгляд, Коўнa, 1920; idem, Белорусский вoпрoc к мoменту Вepcaльcкoй миpнoй кoнфepeнций: Иcтopикo-пoлитичecкий oчepк, Кoвнa, 1919.
     26 A. Цвикевич, Краткий очерк возникновения Белорусской Нaрoдной Реcпублики, Киев, 1918.
     27 Idem, Беларусь: Политический очерк, Берлин, 1919.
     28 М. Доўнар-Запольскі, Асновы дзяржаўнасьці Беларусі, Кіеў, 1918.
     29 Ф. Турук, Белорусское движение, Москва, 1921.
     30 Ad. Stankievič, Biełoruski chryscijanski ruch (Histaryčny narys), Vilnia, 1939; А. Луцкевіч, За двадцаць пяць гадоў (1903–1928), Вильня, 1928.
     31 А. Нoвіна (А. Луцкевіч), Палітычныя лёзунгі беларускага руху, Зборнік „Нашай Нівы“, Вільня, 1920.
     32 А. Луцкевіч, Польская окупацыя у Беларусi, Вільня, 1920. А. Цвікевіч, Адраджэньне Беларусі і Польшча, Бэрлін, 1921.
     33 Архівы Беларускай Народнай Рэспублікі, т. 1, кн. 1–2: фонд № 582 Дзяржаўнага архіву Літвы („Рада Міністраў Беларускай Народнай Рэспублікі“), укладаньне, падрыхтоўка тексту, уступны артыкул, камэнт., пераклады, паказ. С. Шупа, Вільня–Нью-Ёрк–Менск–Прага, 1998.
     34 Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sud. A. Eidintas ir R. Lopata, Vilnius, 1991.
     35 Знешняя палітыка Беларусі: Зборнік дакументаў і матэрыялаў, т. 1 (1917–1922 гг.), Мінск, 1997.
     36 Номаn, 1916–1918.
     37 Lietuvos aidas, 1918; Lietuva, 1919–1923.
     38 А. Луцкевіч, За двадцаць пяць гадоў (1903–1928), Вільня, 1928; P. Klimas, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990; Ю. Вітан-Дубейкаўская, Мае ўспаміны, Вільня, 1994.
     39 А. Луцкевіч, Дзённік, Полымя, 1991, № 4, с. 215–224; № 5, с. 168–191; P. Klimas, Dienoraštis 1915 12 01–1919 01 19, pradedamas P. Bugailiškio užrašais 1915 08 23 (10)–10 13, Chicago, 1988. 

*********************************************************************************

Baltarusijos veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m.

Šaltinis - http://www.istorija.lt/html/gimzauskas2003.html
Lietuvos istorijos institutas, 2004 m. rugpjūčio 17 d.

Gimžauskas, Edmundas. Baltarusijos veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m., Vilnius: LII leidykla, 2003, 191, [3] p., 1 žml. lap.
       Bibliogr.: p. 159–168. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 169–180. – Santr. vok., rus.: p. 181–191. – Tiražas 400 egz.
       ISBN 9986-780-51-9

http://www.istorija.lt/assets/images/gimzauskas2003.jpg

     Knygoje nagrinėjami lietuvių ir baltarusių politiniai santykiai 1915–1923 metais. Remiantis rašytiniais šaltiniais (kurių didelė dalis mokslinėje apyvartoje naudojama pirmą kartą), analizuojamas baltarusių vaidmuo Lietuvos valstybės teritorijos formavimesi. Kartu aptariama ir lenkų, rusų bei vokiečių įtaka kuriantis moderniai Lietuvos valstybei.

TURINYS

ĮVADAS / 5

I. BALTARUSIŲ MODERNIOSIOS TAUTOS PROBLEMA /17

II. VOKIETIJOS IŠŠŪKIS RUSIJAI PIRMOJO PASAULINIO KARO METAIS / 39

1. LIETUVOS VALSTYBĖS GENEZĖ / 39

2. BALTARUSIAI KAIP EVENTUALUS LIETUVOS POLITINĖS TAUTOS ELEMENTAS / 47

    2.1. LDK konfederacijos projektai / 47
    2.2. Lietuvių ir baltarusių derybos 1917 m. dėl bendros Lietuvos valstybės / 53
    2.3. Antroji vokiečių okupacija ir baltarusių aspiracijos turėti valstybę / 63
    2.4. Bresto taika ir jos poveikis / 74

III. LIETUVOS IR BALTARUSIJOS VALSTYBINGUMO GALIMYBĖS SUGRIUVUS VOKIETIJOS IR RUSIJOS IMPERIJOMS / 79

1. 1918 M. LAPKRITIS: LIETUVOS LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS SUTARTIS SU BALTARUSIŲ POLITINĖMIS GRUPUOTĖMIS / 79

2. LENKIJOS POŽIŪRIS Į LIETUVOS IR BALTARUSIJOS VALSTYBINGUMĄ / 90

3. LIETUVOS SUTARTIS SU RUSIJA IR BALTARUSIŲ KLAUSIMAS / 101

IV. RYGOS SUTARTIS – SMŪGIS LIETUVOS IR BALTARUSIJOS VALSTYBINGUMUI / 115

1. LIETUVIŲ IR BALTARUSIŲ REAKCIJA Į RYGOS SUTARTĮ (1920 M. LAPKRIČIO 11 D.) / 115

    1.1. Rygos taikos užmačių gijos / 115
    1.2. Baltarusių politinių grupuočių struktūros susitarimo su lietuviais išvakarėse / 122
    1.3. 1920 m. lapkričio 11 d. lietuvių ir baltarusių susitarimas / 126

2. LIETUVIŲ IR BALTARUSIŲ POLITINIO BENDRADARBIAVIMO PABAIGA / 137

IŠVADOS / 157

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA / 159

ASMENVARDŽIAI / 169

VIETOVARDŽIAI / 176

ZUSAMMENFASSUNG / 181

РЕЗЮМЕ / 186

     ĮVADAS

http://www.istorija.lt/html/gimzauskas2003_ivadas.html

     Pirmiausia derėtų paaiškinti skaitytojui, jog ši knyga parengta apgintos daktarinės disertacijos pagrindu. Pagal pastarosios sumanymą pagrindinis tyrimo akcentas buvo valstybės teritorijos formavimasis, šiuo atveju – moderniosios Lietuvos valstybės teritorijos formavimosi problemos aiškinimasis. Vis dėlto tyrimo objektas ir susiklosčiusi tyrimo struktūra sudarė sąlygas subręsti ir realizuotis minčiai pristatyti mūsų darbą skaitytojui kaip atskirą mokslinę monografiją apie lietuvių ir baltarusių politinius santykius XX a. I pusėje.

     Prabilus apie po Pirmojo pasaulinio karo vėl Europos žemėlapyje ėmusios figūruoti Lietuvos valstybės teritoriją ir konkrečiai – apie jos kontūrus, vienodos nuomonės šiuo reikalu iš žinovų neišgirstume.

     Dėl teritorijos rytuose galima būtų kalbėti apie dviejų variantų kontūrus: svajotuosius – tuos, kurie buvo išsiderėti 1920 m. liepos 12-osios sutartimi su Sovietų Rusija, ir realiuosius – padiktuotuosius 1920 m. rudens karo su L. Żeligowskio daliniais ir juos rėmusia Lenkija.

     Akivaizdu, kad Lietuvos valstybės formavimasis buvo komplikuotas. Akivaizdu ir tai, jog tiesioginė to priežastis buvo išorinės jėgos. Tiek lietuvių, tiek užsienio istoriografijoje, nagrinėjančioje šį laikotarpį, netrūksta darbų, aptariančių išorinių jėgų vaidmenį formuojantis Lietuvos valstybei ir jos teritorijai. Nagrinėjama ir didžiųjų pasaulio galybių, tiesioginių kaimynų – rusų, vokiečių, lenkų įtaka Lietuvos raidai.

     Tuo tarpu baltarusių atveju yra visai kitaip, baltarusių įtakos Lietuvos procesams XX a. tema dėmesiu pasigirti negali. Pastebima tendencija išvis nelaikyti gudų savarankišku politiniu veiksniu. Istorikas Algimantas Kasparavičius siūlo terminą „gudų subpolitinis veiksnys“, pasiremdamas savo tyrinėjimais prieita išvada, jog „tuometinis gudų veikimas buvo daugiau gretimų šalių politikos sudedamoji dalis“1.

     Beje, sąvokas „gudai“, „baltarusiai“ ir „Gudija“, „Baltarusija“ numatome vartoti kaip sinonimus, nors darbo pavadinime figūruoja „baltarusių veiksnys“. Kad ir egzistuoja tendencija nelaikyti baltarusių savarankišku politiniu veiksniu, pats gudų veikimo žemesniame ar aukštesniame politikos lygmenyje faktas yra pripažįstamas. Todėl galėtume daryti pagrįstą prielaidą, jog tokiais teritorijos formavimuisi lemiamais momentais kaip 1920 m. liepos 12-osios sutartis ar karas su Żeligowskiu, baltarusių (tiesioginių kaimynų!) veiksnys turėjo įtakos suinteresuotų šalių teritoriniams sprendimams.

     Juo labiau kad istorikai Česlovas Laurinavičius, Raimundas Lopata, A. Kasparavičius įtikinamai atskleidė baltarusiško veiksnio įtakos bendram Lietuvos valstybės formavimuisi egzistavimą2. Iš jų darbų susidaro įspūdis, jog baltarusių poveikis Lietuvos valstybės formavimuisi kaip tik ir reiškėsi valstybės teritorijos aspektu.

     Tačiau akivaizdu, kad autoriai arba nesiekė iškelti gudų veiksnio į pirmą planą (R. Lopata), arba nušvietė tik tam tikrus atskirus gudų poveikio epizodus (Č. Laurinavičius, A. Kasparavičius). Tuo tarpu vien tik minėtų tyrinėtojų šiuo klausimu pateikta informacija, sujungta į visumą, leidžia tvirtai teigti, jog baltarusių veiksnys nebuvo koks nors atsitiktinis pakeleivis tam tikroje Lietuvos valstybės formavimosi atkarpoje, greičiau jau ištikimas palydovas ilgame to formavimosi kelyje.

     Pirmiausia reikia paminėti R. Lopatos studiją „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“. Tiek lietuvių, tiek baltarusių politinė mintis, siekdama savirealizacijos, turėjo itin operatyviai reaguoti į kiekvieną, tegu ir menkiausią, tarptautinės politikos poslinkį, nes turėjo reikštis savo egzistavimui dažniausiai nedėkingame didžiųjų šalių santykių kontekste. R. Lopatos tyrimų rezultatai leidžia teigti, jog atskirų lietuvių veiksmų (mažosios politikos) motyvacija gali būti paaiškinama tik minėtame kontekste.

    Aptariamoji studija, kaip mažosios politikos didžiosios kontekste tyrimo metodo taikymo atvejis, mums buvo pavyzdys taikant tą metodą ir šiame darbe, juolab kad studijoje esama ir gudų poveikio Lietuvos valstybingumui tyrimų pradinio įdirbio. Chronologiškame temos tęsinyje panašus vaidmuo tenka Č. Laurinavičiaus ir A. Kasparavičiaus darbams.

    Pirmiausia paminėtina Č. Laurinavičiaus monografija, skirta Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. taikos sutarčiai, kuri padeda aiškintis 1919–1920 m. lietuvių ir baltarusių santykių kontekstą bei pačius santykius. Taip pat reikšmingi du jo straipsniai (vienas apie baltarusių vaidmenį nustatant Lietuvos valstybės rytinę sieną 1918–1920 m., kitas – apie gudų pėstininkų pulką Gardine 1918–1919 m.).

     A. Kasparavičiaus mums svarbūs du straipsniai (vienas apie gudų veiksnį Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920–1925 m. tarpusavio santykiuose, antras – apie 1923 m. rengtą lietuvių ir baltarusių sutartį). Savo originaliu užmoju pažvelgti į Gudijos ir Lietuvos santykį bėgant amžiams patraukia dėmesį žymaus tarpukario Lietuvos geografo ir visuomenės veikėjo Kazio Pakšto jau po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje parašytas straipsnis „Gudijos santykis su Lietuva“3.

     Darbų, nagrinėjančių lietuvių ir baltarusių santykius, yra paskelbę baltarusių autoriai Anatolijus Hrickievičius ir Ivanas Kovkelis4. Paskelbus Baltarusijos nepriklausomybę, pasirodė pataisyti sovietiniais metais išleistų jų straipsnių variantai, kuriuose atsisakyta negatyvaus baltarusių tautinio judėjimo vertinimo5.

     Iš šiuolaikinių Lenkijos istorikų, nagrinėjusių baltarusišką tematiką ir daugeliu atvejų vienaip ar kitaip palietusių lietuvišką aspektą, reikia paminėti Olego Łatyszoneko, Jeżio Turoneko, Kristinos Gomółkos, Marios Wojnickos, Alekso Derugos veikalus.

     Pirmiausia verta pristatyti Lenkijos baltarusių istoriko O. Łatyszoneko tyrimus, ypač monografiją, skirtą baltarusių karinėms formuotėms 1917–1923 m., kur atsispindi ir bendra šio laikotarpio baltarusių politinių struktūrų raida6.

     Kitas ryškesnis Lenkijos baltarusių istorikas J. Turonekas tyrinėja baltarusių ir vokiečių santykius7. Iš lenkų istorikų, nagrinėjusių baltarusių ir Baltarusijos tematiką, pirmiausia vertėtų išskirti K. Gomółkos darbus8. Jie padeda tirti laikotarpį po 1918 m. pabaigos, kai į tarptautinę areną išėjo savarankiškas Lenkijos veiksnys. Autorė pristato lenkų politines koncepcijas baltarusių ir Baltarusijos atžvilgiu, suteikia vertingos informacijos apie baltarusių politinę veiklą Lenkijos valdžioje.

     M. Wojnicka rašė apie Lenkijos politiką Baltarusijos atžvilgiu, apie tos politikos konkrečias apraiškas 1918–1920 m.9 Dera paminėti A. Derugos studiją apie Lenkijos praktinę politiką rytinių kaimynų atžvilgiu 1918–1919 m.10 ir ypač jo straipsnį specialiai baltarusių tematika, kuriame galima rasti originalios informacijos vokiškos okupacijos aspektų, baltarusių politinio susigrupavimo klausimais11.

     Visas mūsų formuluojamos problemos masyvas knygoje skaidomas trimis aspektais: etnopolitiniu, politiniu bei geopolitiniu. Stabtelint ties pirmuoju verta pasakyti, jog, priėmus teiginį, kad baltarusiai turėjo įtakos moderniosios Lietuvos valstybės formavimuisi, natūralu, jog egzistavo baltarusių ir besiformuojančios moderniosios lietuvių tautos ryšys. Kyla klausimas, koks buvo šis ryšys, kitaip tariant, atsiranda poreikis lyginant identifikuoti baltarusių tautinę situaciją bent Lietuvos valstybės formavimosi pradžioje.

     Siekiant identifikuoti ir tipologizuoti šią tautinę (kartu ir etnopolitinę) situaciją, reikia pasinaudoti Ernsto Gellnerio, Miroslavo Hrocho suformuluotais bendro pobūdžio sociologiniais konceptais bei tam aspektui skirtais Viačeslavo Nosevičiaus darbais.

     Etnopolitinio aspekto sąvoka, nurodyta disertacijos pavadinime, mums pirmiausia reiškia santykį tarp besiformuojančios lietuvių moderniosios tautos ir baltarusiškojo analogo. Atkreiptinas dėmesys, jog lietuviai ir baltarusiai neapsiribojo vien mechaniniais tarpusavio santykiais, viena pusė veikė kitą eventualios etnopolitinės tautos struktūros požiūriu.

     Jokiam reikalų žinovui nekiltų mintis kvestionuoti savarankiškos baltarusių politinės minties, kaip „tam tikrų grupinių teisinių koncepcijų“ ir joms atstovaujančių asmenų grupuočių egzistavimo. Sąvoką „politinis aspektas“ mes apibūdintume kaip diplomatinį santykį tarp gudų politinę mintį reprezentuojančių grupuočių ir besikuriančių Lietuvos valstybės politinių struktūrų. Tai apčiuopiamiausias aspektas, mūsų nuolat neišleidžiamas iš akių, nes daugiausia rekonstruojami būtent politiniai procesai.

     Geopolitinis aspektas kiek kitoks, jau aiškiai išeinantis iš dvišalių lietuvių ir baltarusių santykių. Tradiciškai geopolitika suprantama kaip valstybių, kovojančių dėl erdvės, santykių sistema.

     1918 m. kovo 25 d. paskelbtoji baltarusių valstybė – Baltarusijos Liaudies Respublika – niekada nebuvo realizuota taip, kad būtų galima drąsiai teigti ją turėjus tris esminius valstybės elementus vienu metu: tautą, teritoriją ir valdžią.

     Baltarusių etnoso teritorijoje nuolat šeimininkavo kitos jėgos (didžiosios šalys), kurios tiesiogiai turėjo įtakos ir Lietuvos valstybės formavimuisi. Atsižvelgiant į tai, sąvoką „geopolitinis aspektas“ reikėtų traktuoti kaip santykį tarp besikuriančios Lietuvos valstybės ir baltarusių etnoso žemėse buvusių valstybinių struktūrų.

     Geopolitinis aspektas – tai ir tarsi didžiųjų valstybių santykio formuojama terpė, fonas, kuriame rutuliojosi visas lietuvių ir baltarusių santykių kompleksas. Terpė diktavo savotiškus dėsnius, o šie savo ruožtu formavo lietuvių ir baltarusių santykių raidą ir pobūdį. Darbai, atskleidžiantys didžiųjų šalių politikos visumą, tyrimui turi gana savarankišką vertę, nes numatoma jame nemažai vietos skirti tarptautinės situacijos analizei. Nušviečiant vadinamąją „didžiają politiką“, remiamasi M. Bienhold12, G. Lindės13, A. Strazho14, J. Kumanieckio15, A. Skrzypeko16, E. Karro17, A. Rukšos18 ir kitų studijomis.

     Imantis su baltarusiais ir Baltarusija susijusios temos būtų ne tik pravartu, tačiau ir elementaru disponuoti naujausiais baltarusių istoriografijos darbais, atsižvelgiant į tai, jog jau beveik dešimtmetį gyvuoja nepriklausoma baltarusių šiandieninė valstybė. Pirmiausia čia turime mintyje platesnio bei išsamesnio pobūdžio šiuolaikinius baltarusių tautos ir valstybės istorijos veikalus, kuriems tenka ypatingas naujausių baltarusių istoriografijos pasiekimų bei tenykštės istorijos mokslo situacijos pokyčių reprezentantų vaidmuo.

     Pirmasis toks būtų „Baltarusijos istorijos bruožų“ dvitomis, išėjęs 1994–1995 m.19 Reikia konstatuoti, jog nors dvitomio įžangose deklaruojamas naujas, laisvesnis požiūris į istoriją, tačiau jaučiama senųjų sovietinių istorikų įtaka. Apie mus dominančio laikotarpio gudų nacionalinės politinės minties raišką nutylima arba užsimenama tik prabėgomis, – šia tema parašytas skyrelis labai jau kuklus, palyginti su socialistinės visuomenės klausimų aptarimu.

     Daug mažiau šio reiškinio paliestas į mūsų dispoziciją patekęs 1998 m. išleistas Ivano Kovkelio ir E. Jarmusiko sintetinis Baltarusijos istorijos veikalas20. Dėmesį patraukia Z. Šybekos darbas, tiesa, mūsų žiniomis, skaitytojui prieinamas tik taip tęstinė publikacija periodikoje21. Pirmiausia jis domina tuo, jog skirtas tik naujosios istorijos – XIX ir XX a. tematikai. Šis darbas labiausiai iš visų į mūsų dispoziciją patekusių tokio pobūdžio kūrinių galėtų atitikti visaverčio ir objektyvaus sintetinio Baltarusijos istorijos veikalo kriterijus. Akivaizdu, kad autorius realiai, ne vien įžanginėmis deklaracijomis reprezentuoja naują požiūrį į Gudijos istoriją (sprendžiant iš atrinktų publikacijai kūrinio dalių).

     Tačiau Z. Šybeka užsimena, jog oficialioji istoriografija jo darbą priėmė be entuziazmo.

     Iš sintetinių baltarusių istoriografijos veikalų grupės dar vertėtų paminėti 1996 m. Minske Sorošo fondo lėšomis baltarusių kalba pakartotinai išleistą J. Zaprudniko knygą „Baltarusija istorijos kryžkelėse“22 (pirmasis, angliškas leidimas pasirodė 1993 m. JAV). Tačiau jame mūsų tyrinėjamam laikotarpiui skirta nedaug vietos, lietuvių ir baltarusių santykiai beveik nepaliesti.

     Peržvelgus ir palyginus sintetinius baltarusių istoriografijos veikalus, pastebima keletas visiems jiems bendrų bruožų, dėsningai susivedančių į tam tikrą XX a. I pusės Baltarusijos istorijos koncepciją, gana reikšmingą mūsų nagrinėjamai temai.

     Ją būtų galima nusakyti maždaug šitaip: visa, kas vyko 1915 m. vokiečių okupuotoje teritorijoje, lieka tarsi šalia pagrindinio istorinio siužeto, besirutuliojančio rusų pusėje, į jį nesiintegruoja. Keisčiausia, jog „už borto“ lieka kone pačių žymiausių baltarusių inteligentų veikla ir pastangos ne tik vokiečių užimtame Vilniuje, bet ir Gardino gubernijoje – netgi mokyklų baltarusių kalba tinklo kūrimas; vokiečių okupacinė politika piešiama tik tamsiomis spalvomis.

     Apskritai 1915–1918 m. okupuotos teritorijos istorija arba paliečiama labai šykščiai, arba apeinama. Baltarusijos Liaudies Respublika tiesiogiai kildinama iš 1917 m. revoliucinių įvykių Rusijoje. Vėliau pereinama prie statistiniais duomenimis grindžiamos išvados, jog tokio tipo valstybingumas neturėjęs objektyvaus pagrindo ir jį dėsningai bei teisėtai pakeitęs sovietinio tipo valstybingumas.

     Dar toliau imama plačiai aprašinėti sovietinio valstybingumo kūrimosi ypatumus, būtinai išryškinant vadinamosios baltarusizacijos (planingo baltarusiškos savimonės su sovietiniu atspalviu diegimo liaudies masėms) ir Sovietinės Baltarusijos teritorijos išplėtimo momentus.

     Ši besitęsianti baltarusių istoriografijos „pasvirimo į Rytus“ tendencija vertintina kaip bendrų, plačių ir ilgalaikių procesų, reikalaujančių atskiro aptarimo, dalis arba atspindys. Savo ruožtu vakarietiškų baltarusių istorijos epizodų vengimas suteikia pagrindą tam tikriems pašalinių istorijos tyrinėtojų samprotavimams.

     Apskritai tyrinėtojo, kuris imasi nagrinėti siauresnę temą, susijusią su baltarusių problematika, laukia nelengvas uždavinys. Esamoje situacijoje jis turi pirmiausia rekonstruoti baltarusių politinių struktūrų istoriją, paprastai remdamasis pirminių šaltinių informacija, geriausiu atveju – įvykių dalyvių ir liudytojų publikacijomis.

     Istorinės sintezės ir enciklopedijos dažnai negali šioje situacijoje pagelbėti ne tik dėl savo informacijos glaustumo ir lakoniškumo, bet ir dėl netikslumų.

     Kaip kuriozišką atvejį paminėtume akivaizdų faktą, jog šiuolaikiniai tyrinėtojai skirtingai pateikia 1918 m. egzistavusių Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybių sekos ir jų funkcionavimo datas23.

     Iš istorinių įvykių dalyvių ir liudytojų publikacijų, XX a. 2–3-iojo dešimtmečio Baltarusijos istorijai rekonstruoti vertingiausios mums pasirodė dvi M. Kraucovo (M. Kostevičiaus) publikacijos, ypač skirtoji BLR Rados istorijai24, dvi J. Varonkos 1917–1920 m. laikotarpio gudų politinio judėjimo koncentruotos apžvalgos25, taip pat A. Cvikievičiaus glausta BLR genezės istorija26, to paties autoriaus populiari glausta politinė Baltarusijos istorija27, įžymaus istoriko, profesoriaus M. Dounar-Zapolskio darbas, skirtas Baltarusijos valstybingumo tradicijos perėmimui pagrįsti28 ir ypač F. Turuko darbas su kai kurių dokumentų publikacijomis29.

     Baltarusių politinių grupuočių istoriją neblogai pristato A. Stankievičiaus, A. Luckievičiaus darbai30. Vertėtų paminėti svarbiausius veikalus, teikusius medžiagos atskirų mūsų knygoje nagrinėjamų istorinių etapų tyrimui; taip pat skirtus atskiriems probleminiams aspektams, mūsų irgi liečiamiems knygoje.

      A. Luckievičius straipsnyje, pasirašytame A. Novinos slapyvardžiu, nagrinėja gudų politinę veiklą vokiečių užimtose žemėse 1914–1918 m., taip pat santykių su lietuviais aspektu31. Tie patys A. Luckievičius ir A. Cvikievičius yra parašę po nedidelės apimties veikalą, kuriuose aptariami baltarusių ir lenkų politiniai santykiai mus dominančiu laikotarpiu32. Visus šiuos suminėtus leidinius tam tikru aspektu galėtume priskirti ne tik prie mūsų temos istoriografijos, bet ir prie šaltinių.

     Plataus spektro istoriografinė medžiaga padėjo nustatyti kriterijus, pagal kuriuos buvo struktūrizuota mūsų knyga. Kaip jau minėta, pradedant nagrinėti lietuvių ir baltarusių politinių santykių raidą, pirmiausia reikia aptarti baltarusių tautos kaip politinio subjekto tapsmo problemą. Tam skirta pirmoji darbo dalis.

     Į baltarusių veiksnio įtaką moderniosios Lietuvos valstybės teritorijos formavimuisi žiūrint etnopolitiniu, politiniu ir ypač geopolitiniu aspektu 1915–1920 m. laikotarpis suskyla į tris įvairiais požiūriais skirtingus etapus.

     Pirmasis apimtų Vokietijos galios laikotarpį 1915–1918 m.

     Antrajame, apimančiame 1918 m. pabaigos – 1920 m. rudens atkarpą, žlugus Vokietijos galiai įsivyravo tam tikras „pliuralizmas“, kuriam būdingas ryškios vyraujančios jėgos nebuvimas regione.

     Trečiojo etapo pradžią žymėtų Rygos taikos sudarymas, lenkams ir sovietams pasidalijus regioninės galybės vaidmenį. Šis įvykis labai pakeitė lietuvių ir baltarusių santykius, todėl būtina smulkiau aptarti sutarties pasirašymo Rygoje epizodą.

     Tuo lyg ir galėtume baigti, nes Rygos taikos sutartimi nustatytos sienos nesikeitė iki pat 1939 m. Vis dėlto, peržvelgę chronologines temos ribas, manome esant prasminga baigiamajame knygos skyriuje pasekti lietuvių ir baltarusių santykių raidą iki 1923 m., kai Vakarų šalių sprendimas, įteisinantis lenkų jėga nustatytą rytinę Lietuvos sieną, užbaigė bendro aktyvaus pasipriešinimo Rygos sutarties pasekmėms laikotarpį.

     Norint atskleisti nagrinėjamą temą būtina remtis daugeliu įvairių šaltinių, kuriuos galima suskirstyti į grupes. Tirdami baltarusių poveikį Lietuvos valstybingumui, jo teritoriniam komponentui, pirmiausia remiamės Lietuvos archyvų medžiaga. Tai gausiausia ir informatyviausia šaltinių grupė.

     Gausi medžiaga, susijusi su 1915–1918 m. lietuvių ir baltarusių santykių istorija, saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje.

     Tarp kitų čia esančių pirmiausia verta paminėti Vilniaus I. Luckievičiaus baltarusių muziejaus rankraščių fondą (f. 21), kuriame yra Vilniaus gudų politinių struktūrų minėto laikotarpio dokumentų. Knygoje plačiai naudojamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondais.

     Tiek baltarusių politinių struktūrų, tiek jų santykių su lietuviais istorinei analizei nepamainomas yra BLR Ministrų kabineto fondas (f. 582). Lietuvos archyvuose esančių baltarusių politinių dokumentų likimas yra glaudžiai susijęs su mūsų knygoje gvildenama tema.

     Daugelis BLR struktūrų dokumentų 3-me XX a. dešimtmetyje atsidūrė lietuviams palankaus BLR premjero V. Lastauskio dispozicijoje. Nors šiek tiek vėliau šis baltarusių veikėjas grįžo į sovietinę Baltarusiją, įvertindamas politines aplinkybes, svarbiausią savo archyvo dalį vis dėlto paliko Kaune. Tačiau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą nedaug trūko, jog V. Lastauskio archyvas būtų negrįžtamai prapuolęs – asmenys, kuriam jis priklausė, nusikratė juo kaip paprasčiausia makulatūra. Šiaip ar taip, nežinomos minėto archyvo saugojimo karo metais aplinkybės ir kiek jo išliko. Po karo, 1949 m., minėtus dokumentus, patekusius į antikvarų rankas, nusavino sovietų saugumas. Jie buvo perduoti Lietuvos SSR valstybiniam archyvui.

     Ten pat atsidūrė ir Vilniaus baltarusių muziejaus, įsteigto brolių Luckievičių, medžiaga. Šį muziejų sovietų valdžia likvidavo. Iš medžiagos, kuri pakliuvo į Lietuvos SSR valstybinį archyvą, buvo sudaryti du aktų fondai: Vilniaus I. Luckievičiaus baltarusių muziejaus (fondas 45, vėliau – 281 su 274 saugojimo vienetais (bylomis) ir BLR Ministrų kabineto (fondas 199, vėliau – 582 su 135 bylomis). Abu fondai buvo sudaryti 1949–1953 m. laikotarpiu, tačiau jų inventorizacija atlikta vėliau.

     Jos metu dalis medžiagos iš muziejaus rinkinių, tiesiogiai susijusių su BLR, buvo išskirta. Ji papildė BLR Ministrų kabineto fondą. Savo ruožtu keletas bylų iš V. Lastauskio archyvo buvo perduotos baltarusių muziejaus fondui (leidinio „Kryvič“ archyvas, asmeninė V. Lastauskio korespondencija ir kt.).

     1959–1960 m. buvo organizuota apsikeitimo archyvais tarp sovietinių respublikų akcija. Jos tikslas buvo susieti archyvus su teritorija, kurioje jie buvo sukurti arba sukaupti. Buvo iškelta iniciatyva abu aukščiau minėtus fondus iš Lietuvos SSR valstybinio archyvo pervežti į Minską. Baltarusių I. Luckievičiaus muziejaus aktų fondas 1960 m. ir buvo perkeltas į Minską.

     Vilniuje buvo paliktos tik devynios bylos, nesusijusios su Baltarusijos istorija. Baltarusijos Liaudies Respublikos Ministrų kabineto fondas po ilgų svarstymų ir papildomų tyrinėjimų pasiliko Vilniuje.

     Šias ir kitas BLR archyvų istorijos peripetijas yra išdėstęs istorikas I. Kovkelis (J. Kowkiel, Archiwalia Białoruskiej Republiki Ludowej. Ich los, Białostocczyzna, 2000, nr. 3–4 (59–60), s. 68–78).

     Dalis likviduoto Vilniaus I. Luckievičiaus baltarusių muziejaus rankraščių, kaip jau minėta, atsidūrė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

     Santykiams su besikuriančia Lietuvos valstybe tyrinėti lygiai tiek pat reikšmingi Lietuvos Respublikos ministrų kabineto (f. 383), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (f. 923), Gudų reikalų ministerijos Kaune (f. 395) fondai. Baltarusius liečiančios medžiagos taip pat yra kituose fonduose.

     Greta archyvinių šaltinių naudojamės Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje, buvusioje Čekoslovakijoje išleistais dokumentų rinkiniais.

     Ypač verta paminėti Serhiejaus Šupos parengtą itin solidžios apimties dokumentų dvitomį bendru pavadinimu „Baltarusijos Liaudies Respublikos archyvai“, išleistą 1998 m., kurio pasirodymas – didžiulis įvykis šaltinių tyrimo, archyvistikos ir istoriografijos baruose33.

     Įvadiniame dvitomio straipsnyje randame išsamią informaciją Baltarusijos Liaudies Respublikos archyvų praeities bei dabartinės padėties tema, taip pat pateikta naujausios istoriografijos baltarusiška tematika anglų kalba situacija.

     S. Šupa konstatuoja, jog visą sovietmetį baltarusių nepriklausomybės judėjimo tyrinėjimai Vakaruose buvo aiškiai publicistinio pobūdžio. Informacinė blokada trukdė detalizuoti, o tyrinėjo tik baltarusių emigrantai.

     Visa Vakaruose prieinama informacija apie Baltarusijos Liaudies Respubliką pirmą kartą buvo surinkta ir išleista angliškai Niujorke tik 1988 m. (Byelorussian Statehood: Reader and Bibliography, ed. by V. Kipel and Z. Kipel, New York, 1988). S. Šupa spėja, jog būtent šiuo rinkiniu naudojosi žymus britų istorikas N. Davies, rašydamas savo Europos istoriją (N. Davies, Europe: A History, Oxford University Press, 1996). Pirmą kartą tokio plataus pobūdžio europiniame darbe buvo skirtas ištisas atskiras fragmentas Baltarusijos Liaudies Respublikai. (Beje, šis ne tik savo apimtimi solidus britų istoriko darbas ką tik išleistas ir lietuvių kalba). N. Davies minėtame savo knygos fragmente pripažino, jog Vakarų istorikai dar visai neseniai absoliučiai nieko nežinojo apie BLR.

     Atskirai dar vertėtų paminėti Lietuvoje 1991 m. paskelbtus Lietuvos Valstybės Tarybos protokolus34, 1997 m. Minske išleistą baltarusių užsienio politikai 1917–1922 m. skirtą dokumentų rinkinį35.

     Kai kurios ano meto periodikos publikacijos mūsų tyrinėjimui taip pat turi nemažą vertę. Pirmiausia tai pasakytina apie vokiečių okupacijos metais Vilniuje leistą gudišką laikraštį „Homan“36 (lotyniška abėcėle ir kirilica).

     Jame rasdavo atgarsį ir lietuvių bei baltarusių santykiai, tarpusavio atsiribojimo projektai. Kai kuriais atžvilgiais reikšminga Lietuvos valstybės ano meto oficiozuose „Lietuvos aidas“, „Lietuva“37 publikuota informacija. Kai kuriuos šiuolaikinės periodikos egzempliorius dėl jų publikacijų specifikos (žymių baltarusių veikėjų biografinių dokumentų, BLR nepriklausomybės skelbimo dokumentų) galėtume priskirti tiek prie šaltinių, tiek prie istoriografijos, jei remtumės ne tokia griežta klasifikacija.

     Svarbus vaidmuo mūsų tyrinėjime tenka ano meto veikėjų atsiminimams, ypač dienoraščiams. Darbe naudojamės A. Luckievičiaus, P. Klimo, J. Vitan-Dubejkauskajos atsiminimais38, A. Luckievičiaus, P. Klimo dienoraščiais39. Pastaroji šaltinių grupė, kaip ir spauda, nors kritiškai vertintina dėl labai vyraujančio subjektyvumo, tačiau nepamainoma iš atskirų detalių rekonstruojant vientisą praeities vaizdą.

     Knygos įžangą baigtume dar kartą atkreipdami skaitytojo dėmesį į tai, jog pagrindinis pirminio darbo tikslas buvo ištirti baltarusių vaidmenį formuojantis Lietuvos valstybės teritorijai išorinių jėgų poveikio kontekste. Ir tik iš to kilo uždavinys išnagrinėti baltarusių politinių santykių su lietuviais raidą bei aplinkybes, kuris yra šios publikacijos ašis.